It‘s Pablo-matic

Pernai metais Brooklyn’o muziejuje buvo galima aplankyti paradą provokuojančiu pavadinimu „It‘s Pablo-matic“, žodžių žaismas sufleruojantis apie problematišką Pablo Picasso asmenybę. O kur tos problemos, eksponuojant vieną svarbiausių XX a. meno figūrų? Plačiajai visuomenei vis dar mažai žinomi smurtiniai Picasso santykiai su moterimis, todėl parodos tikslas atskleisti tamsiąją menininko asmenybės pusę. Prie parodos kūrimo prisidėjo australų humoristė Hannah Gadsby, kuri teigia nekenčianti kubizmo pradininko, nes šis yra patriarchalinio dominavimo simbolis. Anot jos, Picasso asmenybė puikiai atspindi XX amžių – arogantiškas ir visa griaunantis, todėl parodoje siūloma pažvelgti į menininką iš feministinės pusės. Metoo judėjimo kontekste, Gadsby pristatė spektaklį pavadinimu „Nanette“ (2018 m.): kalbėdama apie asmenines patirtis, aktorė atskleidžia visuomenėje vyraujantį, seksizmu persmelktą, supratimą apie genijus. Minėdama visiems gerai žinomas asmenybes kaip Woody Allen ar Harvey Weinstein, kurios buvo apkaltintos seksualiniu smurtu prieš moteris, aktorė pažymi, kad šiandieninė visuomenė toleruoja tokius „nuklydimus“. Prie minėtų vardų Gadsby prideda ir Pablo Picasso, kuris kaltinamas prievartavimu, fiziniu ir psichologiniu smurtu naudotu prieš antrąsias puses. Tačiau pasirodo, kad apkaltinti sėkmingą menininką nėra paprasta, todėl minėta paroda Brooklyn‘o muziejuje sulaukė daug kritikos tiek JAV tiek Europoje. Muziejaus administracija, atsakydama į kritiką socialiuose tinkluose, pastebėjo, kad paroda „susirūpino“ vyriškos lyties kritikai. Reikėtų pripažinti, kad požiūris į Picasso šiandien pasikeitė, o muziejus yra vieta, kur praeitis susitinka su dabartimi, todėl parodos turi drąsinti dialogą, net jeigu jis ir nėra visada patogus.

Prancūzė meno istorikė Julie Beauzac dekonstruoja Vakarų meno istorijos tabu tinklalaidėje intriguojančiu pavadinimu Vénus s'épilait-elle la chatte ?, kuri 2021 m. Prancūzijos radijo paskelbta metų atradimu. Epizodas, kuriame nagrinėjami Picasso santykiai su moterimis, susilaukė didelio susidomėjimo: menininkas pristatomas kaip moterų prievartautojas, mizoginas ir homofobas. Matyt, apie tokį Picasso dar negirdėjote? J. Beauzac nuomone, Picasso atvejis puikiai atskleidžia, kaip funkcionuoja Vakarų pasaulio menas: sukurtas vyrų ir jiems adresuotas. Tai sistema, veikianti kaip uždaras vyrų klubas arba boys club: sociologų ir feminisčių naudojamas terminas, apibūdinantis solidarumo sistemą tarp vyrų. Picasso asmenybėje galime surasti visas patriarchalinio piktnaudžiavimo formas: seksualinę, ekonominę, fizinę ir moralinę prievartą. Tuo tarpu menas estetizuoja, beveik erotizuoja, smurtą prieš moteris. Kaip pavyzdį galime pateikti Picasso mylimąją, fotografę Dorą Maar (1907-1997), pozavusią jo portretams ir kentėjusią nuo menininko smurto. Jų draugystės laikotarpiu nutapytas paveikslas „Verkianti moteris“ (1937 m.) kai kurių menotyrininkų interpretuojamas kaip išreiškiantis susirūpinimą, dėl įsivyravusio totalitarinio rėžimo Europoje. Tačiau paveiksle taip pat vaizduojamas moters skausmas, kurią menininkas žemino ir prieš kurią smurtavo kiekvieną dieną. Šiandien su tuo sutinka ne vienas meno istorikas (A. Vircondelet „Pablo Picasso & Dora Maar, entre influence et aliénation“, in Beaux Arts, 2022, gegužė). Apie gyvenimą su Picasso išdrįso kalbėti jo mylimoji Françoise Gilot, kuri mirė šių metų birželio 6 d. Biografinėje knygoje „Gyvenimas su Picasso“ (1964 m.) F. Gilot atvirai pasakoja apie patirtus išgyvenimus, o pats menininkas net bandė autorę paduoti į teismą už tai, kad knygoje atskleidžiamos intymios jo gyvenimo detalės.

Picasso pavyzdys nėra vienintelis, tačiau tokie menininkai atneša daug pelno, todėl jiems leidžiama naudotis padėtimi ir ja piktnaudžiauti. Mūsų sąmonėje, regis, dar gyvuoja supratimas, kad menininkas turi griauti nusistovėjusius kodus, taisykles, todėl prievarta ir smurtas jam (at)leidžiami. Prisiminkime režisierių Roman Polanski, kuris buvo apkaltintas seksualiniu smurtu prieš mažametę, o po 2009 m. suėmimo kilo skandalas, kurio metu nemažai Holivudo žvaigždžių pasirašė peticiją, reikalaujančią režisierių išlaisvinti. Prasidėjus Metoo judėjimui dalis aktorių atsisakė palaikyti režisierių, o kiti teigė, kad menininką ir jo talentą reikia atskirti nuo asmens moralinių veiksmų. Kitaip sakant, talentingo menininko elgesys, moralus ar nevisai, neturėtų įtakoti jo karjeros.

O kaži, ką galvoja berniukas, augantis tokioje visuomenėje, kur prievarta toleruojama, jeigu esi talentingas? Jeigu Picasso ir Polanski leidžiama, tai galiu ir aš?

Vilma Losytė

Dora Mar, 1937, RMN-Grand Palais (Musée national Picasso-Paris)