Liaudies menai ir aukštoji mada: tradicijų sugrįžimas į podiumą

Mano močiutė niekada nemėgo tradicinių raštais margintų audinių – sakydavo, kad jie atrodo kaip seniena. Įdomu, ką ji sakytų, jei pamatytų tradiciniais Sardinijos rankdarbiais dekoruotus aukštosios mados audinius? Ar ir jie jai nepatiktų?

Italijai priklausančioje Sardinijos saloje, kur persipyna finikiečių, graikų, ispanų kultūrų paveldas – 2024 m. liepą italų mados namai Dolce & Gabbana pristatė aukštosios mados kolekciją ant jūros kranto esančiame archaeologiniame parke Nora. Šioje erdvėje saugomi VIII a. pr. Kr. fenikiečių atvykimo į salą bei romėnų laikotarpiu gyvavusio miesto pėdsakai. Jau ne pirmus metus italų kūrėjai renkasi neįprastas mados pristatymams vietas – archeologinius, istorinius paminkus, kuriuose išriškėja šalies kultūros paveldas. Bendradarbiaujant su menininku Philip K. Smith III, šalia antikinių archeologinių pėdsakų, prekės ženklas laikinai pastatė monolitinius veidrodžius. Būtent tokioje erdvėje, kurioje susijungė praeities paveldas ir ateities vizija, buvo pristatyta kolekcija, įkvėpta vietinių gyventojų tradicinių rankdarbių.

Aukštoji mada įkvėpta tradicinių rankdarbių ir amatų

Tradiciniai Sardinijos amatai ir liaudies menai atsidūrė ant aukštosios mados podiumo. Pavyzdžiui, Dolce & Gabbana aukštosios vyrų mados alta sartoria pristatyme žiūrovai matė audinius pagamintus naudojant pibiones – tradicinę Sardinijos rankinę audimo techniką, pasižyminčią reljefiniu raštu, kuris primena mažus karoliukus. Sardiniečių kalba žodis pibiones reiškia „vynuogių sėklos“ t. y. mažos siūlų kilpelės, kurios išsikiša iš audinio paviršiaus ir suformuoja raštą. Šie trimačiai siuvinėjimai puikiai atsispindėjo dizainerių kūriniuose, ypatingai apsiaustų audiniuose, kurie buvo kruopščiai siuvami rankomis, primenant senovinį Sardinijos audimo meną. Be to, dizaineriai neaplenkė ir vilnonių dirbinių gamybos – pavyzdžiui, mastruca, didelis vilnonis paltas, dėvėtas Sardinijos piemenų, buvo pristatytas šiuolaikinėje jo versijoje.

Kolekcijoje taip pat buvo prisimintas filigraninis juvelyrinių dirbinių gamybos procesas, atliekamas tik rankomis, naudojant tradicinius vielos tempimo būdus. Šiam savitam metodui būdinga ažūrinė struktūra, primenanti nėrinių formą ir jų subtilumą. Dažnai iš šios technikos buvo gaminami papuošalai, puošę nuotakos suknelę ir simbolizavę vaisingumą ir klestėjimą, o papuošalo forma, dvigubas varpas, manoma, siejasi su finikiečių garbinta deive Tanit.

Tris dienas vykusiame mados renginyje buvo pagerbtos vietinės tradicijos, tarp jų ir Cagliari miesto šimtmečius menanti Šventojo Ephysijo iš Sardinijos eisena: didinga 80 km ilgio procesija, viena seniausių ir ilgiausių pasaulyje, kurioje turtinga spalvų paletė – procesija žengia ant raudonų, baltų ir geltonų rožių žiedlapių – traukia ne vieno turisto akį. Šios procesijos metu dėvimi tradiciniai sardų rūbai taip pat buvo vienas iš Dolce & Gabbana įkvėpimo šaltinių.

Paveldas kaip mados įkvėpimo šaltinis

Dizaineris Domenico Dolce ne kartą yra sakęs, kad jį iš tiesų domina kultūra, bet ne kultūra intelektualine prasme, o tai, kas yra apčiuopiama ir priklauso tiems, kurie ją puoselėja diena po dienos, šimtmetis po šimtmečio: erdvės, maistas, drabužiai, tradicijos, procesijos. Sicilijos sala, Domenico Dolce gimtinė, nuo pat prekės ženklo įkūrimo pradžios buvo Dolce & Gabbana įkvėpimo šaltinis. 1987-1988 m. rudens žiemos kolekcija vadinosi tiesiog „La Sicilia“, o juodi drabužiai, įkvėpti Pietų Italijos valstiečių moterų, suteikė stilisčių šiandien vis dar geidžiamą „našlės išvaizdą“. Evoliucionuojant prekės ženklui, dizainerių duetas pradėjo domėtis salos folkloriniais elementais, tokiais kaip sicilietiškas arklių traukiamas vežimas, keramika, antikinės šventyklos ir net marionetės pupi – lėlių teatro rūšis, atsiradusi pietų Italijoje, ypač Sicilijoje, XIX a. pradžioje. Būtent šie folkoloriniai elementai atsidūrė ant dizainerių rūbų, kurie visam pasauliui pasakoja apie salos istoriją.

Lietuviški amatai – aukštosios mados akiratyje

Lietuvių dizaineriai taip pat įkvėpimo semiasi iš tradicinių amatų bei rankdarbių ant podiumo iškeldami lietuviškus raštus ir motyvus. Juozo Statkevičiaus 2017-ųjų pavasario / vasaros kolekcijos centre atsidūrė lietuviški tautiniai motyvai bei simboliai moderniai interpretuoti integruojant į šiuolaikinius drabužius. Tuomet dizaineris teigė, kad tautinis kostiumas, kaip ir šalies tapatybė, neturėtų įstrigti laike, o turėtų evoliucionuoti kartu su šiuolaikine kultūra. Dizaineris, beja, dirbo kartu su šį tradicinį amatą vis dar žinančiomis audėjomis.

Dizainerė Agnė Kuzmickaitė pristatė 2025 m. pavasario-vasaros kolekciją, įkvėptą tautinių motyvų, kurią 2024 m. rugsėjį demonstravo ir Londono mados savaitėje. Dizainerė tautinius motyvus taip pat interpretavo šiuolaikiškai, įtraukdama tradicinių lietuviškų audinių raštus ir spalvas į modernius siluetus. Kolekcijoje pastebimi tautinių juostų ir geometrinių ornamentų elementai, subtiliai integruoti į biuro ir laisvalaikio drabužius. Taip dizainerė sukūrė estetiką, kuri sujungia lietuvišką paveldą su šiuolaikinėmis mados tendencijomis.

Tautiniai raštai ir motyvai dažnai lieka tik muziejų vitrinose, tačiau ar jie negali tapti ir mūsų kasdienės kultūros dalimi? Gebėjimas juos pritaikyti šiuolaikiniam pasauliui – net aukštosios mados kontekste – ar tai nėra pats geriausias paveldo interpretacijos ir komunikacijos pavyzdys?